pripratis

prìpratis sm. (1) Rm, Jnšk, pripratỹs (3^b) žr. prieprotis: Pasiutęs prìpratis rūkyt Krč. Prìpratis pogulio gulėt Kur. O miegas tai pripratỹs Pc. Jis turia prìpratį nosį krapštyt Jnšk. Toks jau žmogaus prìpratis – be mėsos negaliu RdN. Toks jau jo pripratỹs: priprato iš mažumės maukt, maukia ir užaugęs Srv. Senas žmogus: nebemato, nebegirdi, jis iš prìpračio da padaro, padirba ką Rm. Visgi einu pripratiñ (pradedu priprasti) Š.